Rudens raudose girdžiu tylų mirties balsą

Mėnesio dalgiai skabė sietynus
Rudens melodijos medžiuos nurimę…
Lapų šnarėjimas į auštantį rytą
Pradžią padarė saulių kelionei
Rudenio sakmės ateinančią mirtį
Garbina tarsi didžiausią vertybę
Verkiantys Karaliai grimsta į juodą
Nebûtį, kurioj ramumą randa
Skaudžios, išbarstytos mintys apie gyvatos galą
Žeidžia kaip krislas, papuolęs į tuščias akiduobes
Kurios nešlama nukritę lapai, pranešę pabaigą…
Vienišos dienos, dažančios sidabru
Gelsvus medžius, agonijoj stingusius
Nusineša su savim ir bemirštančia saule
Į sermėgą susuktą džiugesį
Nuodingais syvais Užmarštis grąso
Sklinda pavėjui ežerų šnektos
Karkluosna linguoja laumių pėdos
Išaušus diena naikina stebuklus
Ir pasilieka tik apsamanojusios svajos
Ežerų verksmas aušros raudony ir bekrentà lapai
Pranešantys apie verkiantį rudenį