Iš atminties

Atjodamas priešas žemę girdė krauju
Gegutėm pavirtusios saulės raudojo…
Paniekinęæ tautos gyvus dievus
Suniokoję kraštą niekingai kvatojo!
Vėjas Šiaurys rudeniniais laukais lakstė
Gaudė Perkûno ragas naktim
Vëlnias kėlė užsnûdusius toliuos
Liûliavo didžiûnus raistai juodi…
Paimk ir kirski galveles
Juodoj nakty vilku užkauki
Ir dangų, žemę, ir marias
Iš širdies sklindančia giesme apgaubki!
Pajutę pûstynę žirgai piestu stojos
Akim pablûdusių lakstė šarvuočiai
Ne jiems šią žemą laistyt krauju
Ne dėl jų sesutėm gegulėm raudoti…
Neliko nei ženklo įsibrovėlio baisių pėdų
Nesigirdi balsų iš anapilio tolių
Nakty tik palikęs šiltą savo guolį
Aš vis dar kaukiu vilku!!!