Tavęs man reikėjo

Aš atmerkiau akis, baigės naktis,
Ir diena, diena nauja prasidėjo;
Virtuvėj kava su duona juoda,
Bet kažko man taip trūko, kažko taip reikėjo.
Saulė pakilo, miestas atgijo,
Žmonės visi į darbą skubėjo;
Aš tabaką rūkiau, nežinau, kur ėjau,
Ir suprast negalėjau, jog tavęs man reikėjo.
Tavęs man reikėjo, tavęs man reikėjo,
Tavęs man reikėjo, tavęs man reikėjo.
Diena slinko lėtai, kažkur žaidė vaikai,
Meilę kažkas viens kitam prižadėjo;
Bet vienatvės ranka užklupo mane
Tada, kai tavęs man labiausiai reikėjo.
Lietus vakare plovė mane,
Bet skausmo mano nuplaut negalėjo;
Pro šlapius drabužius skaičiavau aš lašus,
Žinok man tavęs, tavęs man reikėjo.
Tavęs man reikėjo, tavęs man reikėjo,
Tavęs man reikėjo, tavęs man reikėjo.
Po to sekė naktis, bet pro duris
Tiktai neprašytas svečias užėjo;
Bonka ant stalo,
Bet ne vyno, ne vyno — tavęs man reikėjo.
Naktį verkė vilkai, bet tu nematei,
Kaip ašaros iš akių jiems byrėjo;
Ir virvė ant kaklo tegul tau pasako,
Kad šioj žemėj tiktai tavęs man reikėjo.
Tavęs man reikėjo, tavęs man reikėjo,
Tavęs man reikėjo, tavęs man reikėjo,
Tavęs man reikėjo, tavęs man reikėjo,
Tavęs man reikėjo, tavęs man reikėjo,
Tavęs man reikėjo, tavęs man reikėjo,
Tavęs man reikėjo, tavęs man reikėjo.