Skylė

Kažkur ant beprotybės viršūnių -
Ten, kur mėlynų ežerų atspindžiai
Atsimušdami į krištolinę begalybę
Slenka tolyn lėtai lėtai…
Ten, kur šakotų medžių šaknys
Geria sūrų jūros vandenį
Ir keistai kvatodamos smenga
Į praskrendančių paukščių kūnus…
Ten sienoje skylė
Juoda skylė
Pro kurią laša
Mėlyna erdvė
Ten, kur smėlėtas jūros dugnas
Prisiglausdamas lūpomis prie dangaus
Bando šypsotis
Šalia atsiveriančiai bedugnei
Ten, kur krištolo daužytojų būrys
Siekdamas savo sušikto tikslo
Įklimpsta
Į savo nutapytą paveikslą…
Ten sienoje skylė
Juoda skylė
Pro kurią laša
Mėlyna erdvė
O ten, už sienos, gyvenantis vienas —
Ištikimas mirties palydovas
Pats paskutinis vorų priedermės atstovas
Praplikęs nuo gyvenimo geismo
Nusižudo savo skaistybės viršūnėje
Ir nelieka nė vieno
Dar prisimnančio veidrodinius paviršius
Ir nelieka nė vino
Galinčio papasakoti apie išprotėjimo pagreitį
Lieka tik tai, ką paliko mums ubagai!
Lieka tik skylė
Juoda skylė
Pro kurią laša
Mėlyna erdvė
Laša, laša, laša…