Minutė prieš

Prabyla paukščiai ir pakvimpa rytas
Atrodytų toks pat, kaip tūkstančiai matytų
Tik mirti, regis, dar labiau nesinori
Minutę dar gyvent, atsikvėpuoti oru
Prieš mūšį kažkodėl sodresnės spalvos
Ir žmonės brangesni ir prasmingesnės kalbos
Minutės dar man trūksta, tik vienos minutės
Akimirksnio prieš siaubą, nebūtį ir žūtį
Prieš mūši suskaičiuoji ko nespėjęs
Kiek lūpų nebučiuotų, neiškvėpuoto vėjo
Į širdį lyg į gėlę skrendant kulkos bitei
Minutė dar kvėpuoti, dar mylėti dar matyti
Aš mūšio nebijau, tik štai užbaigti reikia
Rašyti žmonai ir mintimis paglostyt vaiką
Dar paukščio balsą švarų įsirašyt į širdį
Minutė dar ir būsiu pasiruošęs mirti
Virš lopšio niekada, kartoju niekada, nesubyrės padangė
Ir motinos be baimės akyse migdys vaikus
Kad mes laimėsim — pažadas per daug jau lengvas
Kad grįšiu gyvas — gal kiek per sunkus…
Rimvydas Stankevičius
2008 m. ruduo
Vilnius